kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Juknaitė


Vandos Juknaitės (g. 1949) išskirtinumas – rašyti apie vaiko, šeimos traumas posovietinėje Lietuvoje, apie silpną, negražų kūną, apie mįslingą gyvasties ištvermę, apie stoką ir pareigą, o ne perteklių ir sėkmę. Ji problemina motinystės misiją, gilinasi į beglobių ir negalią turinčių vaikų, visuomenės užribin nustumtųjų psichologiją. Etiškai angažuota prozininkė, eseistė, dramaturgė ieško priežasčių, kodėl aplink tiek daug nemeilės, apleistumo ir nesusikalbėjimo. Dar kūrybinio kelio pradžioje pareiškusi: „neapgaudinėkim savęs meistrišku rašymu apie nieką“, Juknaitė ėmėsi gvildenti rizikingas, egzistenciškai skaudžias, dažnai kraštutines situacijas, aiškintis žmogiškumo ribas ir rėžti nemalonią tiesą vartotojų visuomenei. 2008 m. rašytojai už „santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“ suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Juknaitė gimė 1949 m. lapkričio 28 d. Papiliuose (Rokiškio r.), Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas (1972), dirbo mokytoja, dėstytoja Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose, patyrė sunkią autoavariją, nuo 1975 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), išugdė ne vieną būsimų mokytojų kartą. Porą metų Lietuvos radijuje vedė autorinę laidą „Rizika gyventi“. Profesorės menininkės vardo suteikimo proga teigė: „Atrasti save patį, būti ontologiškai saugiam – reiškia sąmonėje ir pasąmonėje turėti atsakymus į pamatinius klausimus“.
Juknaitė parašė nedaug (jeigu padalytume trims dešimtmečiams, po naują knygą išeitų maždaug kas penkerius metus), bet visos jos knygos labai pastebimos, o lietuvių moterų prozos raidoje – etapinės. Kiekvienas Juknaitės žodis ir net skiemuo – ypač gerai pasvertas. Debiutavusi apsakymų rinkiniu
Ugniaspalvė lapė (1983), vėliau išleido romaną Šermenys (1990), apysaką Stiklo šalis (1995), esė rinkinį Išsiduosi. Balsu (2002), pokalbius su sudėtingo likimo vaikais Tariamas iš tamsos (2007), dvi pjeses, sudėtas į knygą Ponios Alisos gimtadienis (2010). Kartu su Elena Nijole Bukeliene parašė knygą Saulėlydžio senis: Romualdo Granausko kūrybos interpretacijos (2004), yra publikavusi kritikos straipsnių apie šiuolaikinę literatūrą. Drama Formulė pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir Rygoje (rež. Gytis Padegimas), kūryba versta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių, hebrajų ir kitas kalbas.
XX a. pabaigoje sustiprėjusią lietuvių moterų prozos bangą Juknaitė savitai papildė mergaitės, moters, motinos, yrančios šeimos, neapsaugotų vaikų temomis. Rašytoja subtiliai atstovauja moteriško subjekto pozicijoms be specialaus užsiangažavimo feministinei ideologijai. Pirmieji apsakymai, sudėti į rinkinį
Ugniaspalvė lapė, jau ženklino išskirtines jos prozos ypatybes – etinę refleksiją, našlaitystės, svetimumo jauseną, moters pasaulio sąsajas su gamtos gaivalais, gyvūnais.
Lietuvių kaimo sanklodos griūtis pokario dešimtmečiais – romano
Šermenys centre. Fabula konstruojama kaip tradicinės kaimo bendruomenės narių mirtis ir laidotuvės, regimos jaunos moters akimis. Romanu autorė sakosi norėjusi pagerbti melioracijos nusiaubtą savo tėviškę ir pasitikrinti, kokio stiprumo atramas iš ten išsinešė. Senieji miršta natūraliai, jaunieji užsimuša, prasigeria, išsižudo. Romano įtaigą kuria beveik natūralistinė tikrovės faktūra, impresionistinė veikėjos savistaba ir emocingi pasakotojos pasažai kulminaciniais momentais.
Iš Juknaitės prozos tvoskia gyvenimo autentika, labai žemiška, bet ne šiurkščia. Čia akivaizdžios likimų nelemtys, bet kiekvienas turi galimybę švystelėti netikėtu poelgiu, išpirkti bent vieną nuodėmę. Kiekvienas turi savo gyvenimo mįslę. Dievo akivaizdoje Juknaitei visi žmonės yra lygūs – ir prasigėrę, ir išprotėję, ir sveiki, ir ligoniai.
Juknaitę ypač išgarsino trumpas kūrinys
Stiklo šalis, kuriame kalbama apie motinystės komplikuotumą, moters depresiją, vienatvę, baimę dėl ligoto kūdikio gyvybės. Dviejų vaikų motina palikta viena su savo problemomis, ji nebejaučia nei bendruomenės solidarumo, nei tradicinių papročių saugos, kuriuos jos vaikystės kaime jausdavo moterys. Apysakos veikėja yra bejėgė ir nelaiminga, kaip ir jos namuose priglausta kalė, kurios šuniukus moteris priversta nuskandinti (psichoanalitinis vaikžudystės motyvas), bet, pamynusi nelygstamą gyvybės principą, moteris ir pati nori nusižudyti. Juknaitė pirmąkart lietuvių prozoje taip atvirai atskleidė tradicinės motinystės dramą, moters išgyvenamą egzistencinį šaltį, kurio nepanaikina nei šeimos turėjimas, nei visuomeninės permainos (veiksmas vyksta apie 1990-uosius, sudėtingomis Nepriklausomybės atkūrimo dienomis). Skalsus, asketiškas Stiklo šalies stilius rodo prozininkės brandą, kai be jokių puošmenų kalbama apie esminius dalykus. Juknaitės prozos lakonizmą taikliai apibūdino Audinga Peluritytė: „Pasakyti daugiau, kuo mažiau pasakant“. Per moters buities konkretiką rašytoja skleidžia moteriškos būties metafiziką. Pagal apysaką Stiklo šalis sukurtas meninis kino filmas (rež. Janina Lapinskaitė, 2004).
Juknaitės prozoje nėra madingos fikcijos, jai svarbu ne žavesio estetika, o tikrumas, gyvenimo autentika, todėl jos kūryba paveiki, skvarbi. Per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį ji paskelbė daug trumpų aktualių esė apie laisvės išbandymus, suformulavo tezę „laisvės išgąstis“, kuri apibūdina jauseną, užgriuvusią prie reglamentų įpratintą posovietinį individą. Esė tekstuose, vėliau sudėtuose į rinkinį
Išsiduosi. Balsu, kalbama apie žmogiškojo orumo, laisvo apsisprendimo, nepriklausomo mąstymo būtinybę („Apie valią gyventi“). Programinėje esė „Apie žaidžiantį anonimą“ ryškus įsipareigojimas ne žaisti literatūrą dėl pramogos, o kalbėti tiesą apie realybę ir atsakyti už savo žodį kaip už veiksmą. Esama ir pluošto įdomių pokalbių su įvairiausiais pašnekovais – nuo dvylikamečio berniuko iki profesoriaus ir mirties bausme nuteistų kalinių („Bedugnė“). Rašytojai rūpi asmens ir visuomenės tapatumo kaita, ne visada pozityvūs šios kaitos ženklai. Kaktomuša sudurdama priešpriešas (vienas spjaudo ant paminklų, o kitas sugauna didelę žuvį ir paglostęs paleidžia), generuoja vertybinę įtampą („Iš nakties tamsos“). Vienoje provokatyviausių esė „Tarp dviejų mėgintuvėlių“ kalbama apie tai, kad klonavimo idėja kilo iš vyrų bejėgystės ir noro kontroliuoti tuos procesus, kurie išskirtinai priklauso tik moteriai.
Su grupe bendraminčių Inkūnuose (Anykščių r.) Juknaitė keletą metų rengė vasaros stovyklas gatvės vaikams. Iš šios sudėtingos patirties gimė dokumentinis pasakojimas (kartais vadinamas „fakto literatūra“)
Išsiduosi. Balsu – psichologiškai talpus ir pilietiškai negailestingas. Juo atveriama pokomunistinės laisvės pagimdyta problema – neapsaugoti, vieniši, išduoti žmonės. Vaikai jautriausiai rezonuoja žiaurią tikrovę. Posovietinės kasdienybės fronte vaikas ypač nesaugus, jis nuolat tampa manipuliacijų objektu, įkaitu, bejėgiu statistu suaugusiųjų teatre. Vaikas sudaiktinamas – per jį ateina pinigai pramisti ir išgerti, vaikas laikomas ne savarankišku žmogumi, o funkcija.
Juknaitės kūrinys kaip savojo laiko socialinis įspaudas pasirodė kone kartu su Vilniuje ant skelbimų stulpų iškabintais plakatais „Liaukitės smurtavę prieš vaikus“. Rašytojos tekstas nelygstamai paveikesnis už plakatų retoriką. Kai kurie epizodai primena kriminalinės kronikos puslapius. Tik jautrus pasakotojos balsas (juk ir pavadinimas –
Išsiduosi. Balsu) nuogą, bjaurią faktografinę realybę paverčia meniniu tekstu. Pasakotoja moteris savo globa ir meile bando keisti nenormalią situaciją, pamaitinti ir sušildyti pamestus vaikus, bet pasiūlyta gelbėjimo programa dėl įvairių priežasčių žlunga (šiurkščiai trukdo valstybinės priežiūros institucijos, o patys vaikai jau įpratę prie chaotiško ir neįpareigojančio elgesio). Esminis klausimas, kurį laisvė užduoda žmogui, anot autorės, yra vienas: ar gali semtis jėgų pats iš savęs? Paradoksaliausia, kad benamiai, pamestinukai, gatvinukai gali. Jie turi sunkiai įsivaizduojamų išgyvenimo instinktų, jėgų, gudrybių išteklius. Jie – it gyvastingi ugniaspalvės lapės lapiukai iš pirmosios Juknaitės knygos.
Motyvuodama pokalbių knygos
Tariamas iš tamsos atsiradimą ir minimalų savo pačios žodingumą, sakė: „nuščiuvimas tapo mano vienintele galima laikysena šios tikrovės glėbyje“. Autorės klausimai likimo paženklintiems vaikams trumpi, o paprasti ir tyri vaikų samprotavimai („kiekvienas ko nors neįgalim“, „dvasia kaip vidinis balsas, kuris tave paskatina“) nelygstamai iškalbesni už suaugusiųjų gražbylystes.
Rašytoja nuolat budina žmogaus savivoką, provokuoja, verčia ginčytis, reaguoti. Kritikai jos išskirtinumą apibūdina kaip pilietinę ir moralinę drąsą, atvirumą šiandienos skauduliams, aiškų savo pozicijos turėjimą, asmenybišką laikyseną. Ji įsitikinusi, kad „niekas mums tiek nepadės, kiek mes galim padėti patys sau“. Čia turimas galvoje ne tik atskiras žmogus, bet ir šeima, tauta, bendruomenė.
„Ryšys su kitu žmogumi yra svarbiausias dalykas“, – sako Vanda Juknaitė.

Jūratė Sprindytė

Vanda Juknaitė. Išsiduosi. Balsu.Audinga Peluritytė. Motinystė yra tai, kas nekalba.Renata Šerelytė. Ištartas.Gitana Vanagaitė. Pasakojimas apie negirdimą gyvybės širdį.Pokalbis su rašytoja Vanda Juknaite. Man reikia gyvo žmogaus.Vanda Juknaitė. Stiklo šalis.Gitana Vanagaitė. Vandos Juknaitės STIKLO ŠALIS.Solveiga Daugirdaitė. Dramatiškoji motinystė.Vanda Juknaitė. Formulė.Vanda Juknaitė.Vanda Juknaitė skaito ištrauką iš apysakos Stiklo šalis.Vanda Juknaitė skaito ištrauką iš rašomos esė.

Ar žinote, kad...